Subjektyvus blogas

vakar teko pabuvoti Atskalūne…. G&G Sindikato naujo albumo pristatyme… laikas buvo super…. anyway, šėlstant pagal jų muziką, ypač dainos “Muzika, kuri saugo” metu kazkaip i galva prilindo minčių… 

turiu vieną draugą, kuris pastoviai stumia ant kitų muzikos stilių apart jam patinkančių… kita drauge pamačius mane tam tūse nusistebėjo mane čia pamačius… sako aš maniau tau tik jazz'ai, bliuzai galvoje… kodėl žmones tokie kategoriški? jo, visi ten deklaruojam, muzikinis skonis, tipo tikėkim šviesiu rytojum kaip tikėjo Leninas, kad liks tik TEISINGA muzika… o karta gavau toki pareiškimą, kai pasakiau kad aš gan universalus tuo kl… tipo tu išvis jokio neturi skonio…. fuck it… nesutinku…

aš vertinu kokybišką muziką… nesvarbu koks stilius tai būtų… kuom yra blogesnis pvz koks paprastas muzikontas, kuris daro nuoširdžią mielą muziką nuo kažkokio muzikologo ieškančio tarp natų transendetinių erdvių? ir nesvarbu ar tai daroma gitaros stygomis, būgnų lazdelėmis ar kompe dėliojant semplus… jei tai daroma kokybiškai, pasitelkiant klausą, muzikinį išprusimą ir širdį tai kas čia blogo… visi stumia ant Cicino, tipo jis ten toks anoks, neskanus valgyti ir šiaip kenkia sveikatai… blin bičas kažkada dainavo Nerijoj, o i ten levų neimdavo tikrai, kažkada esu girdėjęs jo operinį atlikimą vieno kūrinio… daugeliui taip išaukštintų muzikantų iki jo oi kaip toli…. ar jis yra tik dėl to blogesnis, kad pasirinko būtent tokį popsova stilių? tikrai nesutinku… manau esme yra muzikos kokybe… o ne stilius… hell, praeitais metais, buvau red hot chilli peppers konce, buvau metallicos, visiskai svajoju apie moby ar faithless koncus… birželi lėksiu i linkin park… na o robbie willliams koncas išvis svajonė… o jei i exita atvažiuotų geras chicago house virtuozas, irgi nesusilaikyčiau nenuėjęs…

manau kiekvienas muzikantas yra vertas muzikanto vardo jei jis tai daro kokybiškai, daro dėl muzikos, dar dėl savęs, dėl savo širdies… dėl to kad jam tai darant būna orgazmas… o jei dar tai patinka klausytojo ausim išvis žavu…

tačiau jokiu būdu nepateisinsiu kai muzikantas spjauna ant savęs ir atsinešės kibirą vazelino, tepa juo visus savo kompaktus kad įlįsti klausytojui i subinę…kita nesąmonė, visi vadybininkų ar realybės šou išpromotinti grupsai… kur viskas daroma ne dėl muzikos, o dėl babkių… to niekada nepateisinsiu… aišku kai grupė išpopuliarėja  tada be vadybininkų ir taip neprasisuksi… tačiau jei vadybininkai nereguliuoja jų kūrybos ir nekuria “komerciškai palankesnių” gabalų… nematau problemų…

“Ne jiems, o mums, ne dėl jų, o dėl mūsų aš perlaužiu save ir atiduodu tau
puse,
o savąją pasėjęs vidury tuščio lauko iš naujo užauginsiu
muziką kuri saugo…

Muzika kuri auga
Muzika kuri skauda
Muzika kuri saugo…”

Afigeni žodžiai kurie manau gali būti taikomi, ne tik hip-hop'o kūrybai…

Manau dauguma šią savaitę aptikote internete www.kirtis.lt. Labai sveikintina iniciatyva… smagu, kad yra žmonių, kurie kažką  daro… ypač prisimenant mano pati pirmąjį šio blogo įrašą. Ta proga, papromotinsiu jų sukurtą dieviškai teisingą filmuką. Ech, gaila, kad aš jau baigęs studijas… o kaip norėtųsi dar pamaištauti :)

Nors sakiau kad niekada nerašysiu apie moterų ir vyrų santykius, tačiau šį kartą padarau mažą išimtį, tiesiog negalėjau susilaikyti…. Štai koki beprotiškai fantastišką pasiūlymą gavo viena mano draugė (tesktas neredaguotas):

“gyvenu vilniuje man41ji,184ugis95 svoris,ne girtuoklis nerukau,neteistas.esu turejes statybos remonto firma 3 metus,stogu remontas dazimo darbai.as dirbu per menesi uzdirbu 1800.litu ir daugiau.puseseres dirba anglijoje 3 metus ir voketijoje 15metu.noriu susipazinti rimtai draugystei,kartu gyventi.as megstu mauditis ir nesioti svarius rubus.gamtoi pasivazineti dviraciu.kaip sekso partneris galiu iki 30 minuciu,bet visada atcizvelgiu i moters poreikius.ir savo drauge gerbiu.as vaiku neturiu.mobilus visada su savim geriausia sms [telefonas] [vardas]. moku gaminti valgiti.”

blin, o aš galvoju… kodėl man nesiseka su moterimis :) pasirodo esme yra mėgti nešioti švarius rūbus ir atlaikyti 30 minučiu.. :) o aš naivuolis…

Yra tipas bobuciu terminatoriu… kurios yra stiprios ir galingos kaip tankas, bet primeta dideles aukas… ypac tai pasireiksia troleibuse, kaip 2.5 t sverianti moteriske, nesina dar 1 t krepsiais ilipa i auto/troleibusa… krepsiai buna panaudojami kaip skydai issistumdyti sau kelia, garsus snopavimas is tolo isbadyti koki kuda universiteto fuxa… kur praeina ji, po jos lieka apstumdytu, pazemintu ir kitaip suzalotu zmoniu kelias… pasiekus savo numatyta taska, pradeda skanuoti aplinka del sedimos vietos… jei tokia yra tuo paciu metodu prasibrauna iki jos, jei tai buna dviviete vieta, savo krepsiais pradeda pastovia propogandos kompanija salia sedinciam zmogui pasitraukti… jei tai buna vienviete vieta… apsibarikaduoja taip, lyg is naujo lauktu rusu/vokieciu puolimo… jei visgi aplink nepamato laisvos sedimos vietos… tada stebuklingai suglemba, atrodo kad pati ka tik numete puse savo svorio… veidas tampa liudnesnis uz rupintojelio… o krepsiai pasunkeje trigubai… laukia pirmo geros sirdies studento, kuris atsistotu ir uzleistu jai vieta… jei sulaukia, viskas prasideda kaip rasiau… jei nesulaukia, vel grizta i savo igimta raganosio busena ir tada pradeda koneveikti visa pasauli, o ypac koki viena sedinti taikini.. veikti profesiobnalia smegenu plovimo technika, tol kol gauna atsisest… o jei negauna, vietinis laikrastis gauna nauja staripsni, skaitytoju minciu skiltyje…

Ahoj, šiandien kitoks postas :) Be jokių gilių minčių ar gyvenimo analizes… tiesiog nors ir ateinantis šeštadienis yra darbo diena ir turėsim trumpą savaitgalį, tačiau ši mintis kilo jau seniau.

O ji labai paprasta- NEDARYKIME TUSŲ ŠEŠTADIENIAIS!!!

Explaining: savaitagli norisi ne tik šėlti, tačiau ir išsivertus lovoj pagulėti, telika paspoksoti… galu gale pabėgti nuo visu minčių susikapusių per darbo savaitę ir bent pusdieniui dėti ant pasaulio. Tačiau bent man gyvenime šitą malonų procesą sugadina vienas faktas - tūsai šeštadieniais. Pažiūrim į viską iš eilės: penktadienį dirbam, kaip ir lieka tik vakaras… ok, tą vakarą kur alaus, o jei nusikali darbe tai tiesiog namie, tačiau nuovargis, inercija nuo darbų dar daro savo.. šeštadienis, bent pas mane būna buities tvarkymosi diena ko nepadarau per darbo dienas… buto tvarkymasis, kokių nores reikalų tvarkymas (pusė įstaigų šeštadienį dieną dar dirbą). Na, o vakare jau koks nors gimtadienis, jubiliejus, išlydėtuves, sutiktuvės ar šiaip diena už agurkų laisvę… ir turiu tokius draugus (laimės ir sveikatos jiems), kurie tikrai nepraleidžia nė vienos šios progos pažymėti, jei aišku tokia būna :) tada paryčiais parsibeldi namo (o jei dar buna kokia pirtelė užmiestyje, tai tik sekmadienį išmiegojes kur ant kušetės užsiklojęs n-taji sezoną tarnaujančiu miegmaišiu). Nesakau, kad man tas nepatinka, netgi labai patinka… bet tada sekmadieniai buna ištrinti iš kalendoriaus, nes visą šventą dieną paipaliojiesi ir atsigauni apie kokia 5-8 vakaro (priklausoma nuo evento stiprumo vakar)… aišku niekas neliepia eiti miegoti ten tipo veliausiai, pilti iki žmonių graibymo ar pan… aš nebunu tas kuris ten laikosi iki galo ar muša alkoholizmo rekordus, bet vistiek… kita dieną tai jaučias…  :)

Tad oficialiai skelbiu, esu visom penkiom už balius penktadieniais :) tada šeštadienis lieka paipaliojimuisi, o be to tvarkydamas buti dar greičiau atsičiuchini :) na o sekmadieni taip išsvajotas tinginiavimas lovoje žiurint per teliką National Geografic filmukus apie gamta :)

Sveiki visi,

spėju žiema taip ir neateis. Gal ir gerai… Mašina taip nerūdys nuo keliuose barstomu druskų…
anyway šiandien nusprendžiau pakalbėti apie jaunimą. Nors pats savęs labai jau seniu nelaikau (nors sako bičų brendimas baigiasi 25 metų, tačiau kartais dar spuogu ant veido randu :) ), tačiau turiu omeny 10-16 metų vaikus. Jei trumpai, arba jaunimo brendimo akseleracija pasiekė neįtikėtinus tempus arba kažkas negerai jau su mūsų Marijos žemele…
Jei plačiau, grįžinėdamas vieną dieną iš darbo savo laiptinės tarpuaukštyje randu kokiu 5-8 paauglių, kuriems apie 12-16 metų. Sėdi ant laiptų, kažką šnekasi. Na ok, suprantu.. lauke oras nekoks, laiptinėje šilčiau. Kita rytą eidamas į darbą laiptinėje randu krūvas činčikų, prispjaudyta. Susinervinau… Vakare vėl grįžtant randu tą pačią kompaniją, pasakiau kad jei dar rasiu krūvas činčikų, atnešiu Mr. Proper ir pora skuduriukų, galėsit padraugauti… Aišku atgal pareina krūvos “neaiškink”, “pašol n***” ir pan. Tik pasakymas, jog manau ir jų tėvai norėtų išgirsti šiuos žodžius, priverčia xebrą išsiskirstyti… Dabar kiek girdžiu sėdi pora aukštų žemiau.
Čia tik vienas pvz… Jų galima pririnkti belenkiek… Prisimenant savo mokyklą būdavo kibindamvom vyresniu klasių panas, kojas kaišiodavom, sijonus tampydavom… tačiau visas prikolas būdavo kai jos mus gaudydavo, bėgdavom, kažkiek bijodavom kad pagaus… jei pagaudavo, nors ir neparodydavom bet baime gauti i skudurus būdavo… Dabar koks šeštokas jama visu delnu dvyliktokei už užpakalio, ir jei ta dar kažką bando priešintis ar sakyti, pasiunčia arba į snukį pasiūlo… c'mon… nesveika tai… aišku tokiu gal nėra dauguma… bet…
Prie ko vedu… o gi prie to, kad šiais fakin psichologų, ophr'ų, metodikų, Nomedų ir TV pagalbų laikais iš to rašto persivalgėme raugintų agurkų… visur tik skamba lozungai “vaikui gali būti traumos”, “vaiko teises” ir pan… mamytės prisiskaito knygučių tipo “Teisingas vaiko auklėjimas”, “Netraumuokime savo atžalų” ir tada vaikšto kiemai erelių “eskaluojančių savo teises”… jei tiesiai šviesiai, manau per mažai šiais laikais vaikai gauna i subinę… Pats esu per gyvenimą 3-5 kartus gerai gavęs… Ir tikrai esu dėkingas tėvui už tas pamokas… Aišku negalima tuo piknaudžiauti… bet visgi, tam skirtas diržas manau turi kabėti kiekvieno tėčio/mamos spintoje…

Pabaigai, vienas tikrai juokingas komiko pasirodymas, kuris ir paskatino parašyti šia tema, ten gal ir jumoras, bet labai teisingas jumoras, peržiūrėkit iki galo… anglų kalbos supratimas būtinas.

Vienas žmogutis manes paklausė, kas tave verčia gyvenime šypsotis, kvatotis, lėkti kaip akis išdegęs?

Mano atsakymas:

atsakant i klausima tai atsakysiu taip… pats tas zinojimas, kad turi del ko lekti lyg akis isdeges ir vercia mane sypsotis, kvatotis… kaip as sakau vieni zmones gyvena, kiti egzistuoja… as stengius gyventi… gyventi - tai tureti kazka gyvenime, kakzoki tiksla, aistra… tas tikslas ar aistra gali buti kad ir senden vakare maximoj pieno skyriuje paziati varskes kara, o galbut tai tikslas po metu uzdirbti milijona, o galbut tai tikslas tapti geriausiu seneliu draugiu pensionate, o galbut prisgerti iki zemes graibymo… jis gali buti sekundes ilgumo, jis gali buti 30 metu i prieki… jis gali buti veiksmas, jis gali buti zmogus, jis gali buti daiktas, jis gali buti jausmas… vat tokiu “extraordinary” momentu gyvenime ieskojimas, ju siekimas, vykdymas ir sukelia pas mane sypsena, kvatojima… o labiausiai as sypsosiuos kai pasakodamas savo anukams ar galu gale isleisdamas paskutini kvapa galesiu sau pasakyti “as pavariau”…

O kaip jūs atsakytumet i toki klausimą?

P.S. atsakymo tekstas neredaguotas…

Me back… buvau ilgam užtilęs… vasara atostogos… anyway, šiandien trumpai…

Visi mes siekiame gyvenime suskurti kažką gero, siekiame jį pasidaryti įdomesnį. Tačiau kaip dažnai būna, kad norėdami vieno ar kito sustojame vien todėl, kad tipo “ne mano jėgoms”, “neturiu tam salygų”, “mama neleidžia”… na žodžiu ir kitos drambliuko ašaros… Pats dažnai toks būnu…

What’s the point? Šiandien teko gauti tokį linką… Manau suprasite apie ką aš:

Moralas: Bičas gyvendamas praktiškai “po lapais” daro jo sąlygomis tokius “dielus”, kai tuo tarpu mes, aptekę viskuo, dedam į krūmus… Nežinau kaip jus, bet mane tai privertė susimąstyti. Tesiog Žavu :)

P.S. O čia trumpai apie mano atostogas (geriausią jų dalį), viena foto…

…ir trys video (žiūrėjau žiūrėjau, taip užplūdo prisiminimai, kad nusprendžiau vietoj vieno net tris įdėti… my favorite 3 RHCP songs):

Can’t stop

Dani California

By The Way

Video iš teliko, filmavom tik su fotiku tai kokybė nekokia…ieškokit LT vėliavų, jų buvo laaaaabai daug… Kiedis žinutę turėjo suprasti :)

Kadangi mano pareigos kaip ir projektų vadovas, tad beabejo domiuosi projektų vadybos niuansais ir pan. Nesenai teko dalyvauti mokymuose kuriuos vedė, manau nesuklysiu pavadinęs, LT projektų GURU Alfredas Chmieliauskas. Tikrai nemažai minčių ir idėjų ten išgirdau. Anyway… Mano giliu isitikinimu pats gyvenimas yra vienas didelis projektas, jei galima taip išsireikšti. Tad ne kurie projektų vadybos principai gali būti lengvai pritaikomi ir mūsų tame kasdieniame beprotiskai fantastiškame gyvenime. Tad keletas minčiu iš šių mokymų:

• Niekada niekas nevyksta pagal planą. Planas yra tam, kad žinotum kiek nuo jo nukrypsti.
• Visada šalia plano reikia turėti planą plano pakeitimui.
• Jei susiduri su žmogumi, kuris tau kelia problemų, tai čia yra tavo, o ne jo problemą. Keisk vadybą su juo, o ne pulk kaltinti. Gali būti, kad tu jam jokių problemų nekeli.
• Kai kurių dalykų tu negali įtakoti, tada reikia išmokti su tuo sugyventi.
• Atsakomybė beveik visada viršija įgaliojimus.
• Kaltų ieškojimas problemos neišspręs.
• Patirtis tai nėra kas tau atsitinka, patirtis - tai ką tu darai su tuo kas tau atsitinka.
• Prognozė yra sudėtingas dalykas, ypač kalbant apie ateitį.
• Geras ekspromtas užima maždaug dvi savaites, kad jį paruošti. (Markas Tvenas)
• No work is done untill its put on paper.
• Gyvenime nėra teorijos, yra tik kitų bloga patirtis.
• Jei kažkam blogai, o jis šypsosi, reiškias sugalvojo ant ko suversti bėda.

Aš su šiom mintim pilnai sutinku. Nežinau kaip jūs.

P.S. Heh ka tik pastebejau kad viską parašiau lietuvių kalba be slengo ar panašių dalykų, net pats to nejusdamas. Senstu? Prarandu savo stilių? Subrendau? Darbas paveikė? Keista…

P.S.S. su vasara :) Klausimas pamąstymui, kas geriau: ar savaitgalis prie ežero su palapinėm ar savaitgalis kurorte?